Jūs tvirtai tikite tuo, kad tai, kaip gyvenate, ką veikiate, kaip matote pasaulį etc., yra Jūsų norų rezultatas. Pasitikrinkite!

Apie krepšinį ir psichologiją: Kas liko tarp eilučių?

"Lietuvoje nėra profesionalaus supratimo apie psichologiją – ji suprantama kaip įtikinėjimų, „makaronų kabinimo“ mokslas, kurį kiekvienas iš mūsų esame geriau ar blogiau įvaldę. Tradicinis lietuvis save laiko išmanančiu tiek apie krepšinį, tiek apie psichologiją." Aistė Žemaitytė

Žurnalistas Vaidas Čeponis kreipėsi į mane dėl straipsnio portale “Delfis” 2016 m.vasario pradžioje. 3 dienoms likus iki “Žalgirio” ir “Lietyvos ryto” rungtynių Karaliaus Mindaugo taurės turnyre buvau paprašyta skubiai pateikti papildymus. Pateikiau būtent šią straipsnio versiją. Tuomet stojo ilga tyla. Galų gale iš mano teksto išbraukė tai, “ko skaitytojas nesupras”, ir 2016-02-29 publikavo (nuoroda: čia).
Mieli skaitytojai, ar kursyvu rašytas tekstas Jums išties per moksliškas ir nesuvokiamas?
Parašykite man adresu: aiste@bioera.lt, ko konkrečiai nesupratote. Pastabėjimai gerina darbo kokybę.
Bus įdomu sužinoti, ar tikrai pervertinu Jus, šio teksto skaitytoją. Ačiū iš anksto!

Sporto psichologė Aistė Žemaitytė įsitikinusi, kad profesionalioms krepšinio komandoms, jei jos siekia aukštų rezultatų, psichologas būtinas. Jos nuomone, jei Lietuvos vyrų rinktinėje būtų dirbęs profesionalus psichologas, didelė tikimybė, kad lietuvių rezultatai tarptautinėje arenoje būtų geresni, o 2015 metų Europos čempionate galėjo laimėti ir auksą. Finalo rungtynėse su ispanais Lietuvos krepšininkai, pasak psichologės, 2 kėlinukus sužaidė taškas į tašką, o kituose dviejuose kėliniuose nesugebėjo suvaldyti vidinių būsenų.

Treneris psichologo rolėje

Kol vyraus nuomonė, kad psichologo vaidmenį atlikti turi treneris, tol situacija negerės. Psichologo vaidmenį gali atlikti ir treneris, jei jis turi tam reikiamą kompetenciją ir patirties. Kodėl daktaras nėra svetimkūnis komandoje? Todėl, kad jis atlieka savo darbą pagal poreikį. Psichologas – lygiai taip pat. Treneris išsako problemas, uždavinius ir pageidavimus, o psichologas pateikia galimus sprendimų projektus treneriui ir juos kartu suderina.

Vokietijoje nuo 2004 metų vyrų futbolo rinktinėje, kuri jau daugybę metų pasižymi stabiliai gerais rezultatais, dirba sporto psichologas prof. Hansas-Dieteris Hermannas. 80 proc. jo užduočių sudaro kognityvinių struktūrų (populiariausi iš jų - skausmas, galimybių ribos, dėmesys, įkyrios mintys, sprendimai, klaidos perdirbimas, nuostata į lemiamą momentą etc.) optimizavimas, suformavimas, parengimas varžyboms – galva turi veikti blaiviai bet kada ir bet kokiomis aplinkybėmis, nes būtent smegenys yra visų motorinių veiksmų valdymo centras.

Jei atvykęs į varžybas sportininkas ieško, kaip save mobilizuoti, vadinasi, jis nepasirengęs mentaliai. Ir tai ne trenerio, o sportininko užduotis valdyti savo įtampas. Yra efektyvių būdų motyvuoti komandą. Su jais susipažinęs ir juos įvaldęs treneris gali puikiai atlikti motyvatoriaus funkciją.

Greitoji pagalba įtampai sumažinti

Jei nevaldomos mintys, bet koks būdas sumažinti įtampą yra momentinis, trumpalaikis. Galima atlikti bet kokią koncentracijos reikalaujančią užduotį, vadinamąjį kognityvinį trintuką – tai, tarkim, gali būti nauja žinomo apšilimo pratimo modifikacija, kuriai atlikti reikia sutelkti dėmesį.

Esant įtampai blokuojama jungtis tarp kairiojo ir dešiniojo pusrutulių (corpus callosum), dėl ko sulėtėja informacijos perdavimas bei padidėja klaidų skaičius. Taigi kitas universalus būdas optimizuoti būseną – „X“ tipo pratimai, kuomet už kairę pusę atsakingas dešinysis smegenų pusrutulis priverčiamas dirbti neįprastai, nes kūno dalys sukryžiuojamos, o tam, kad veiksmas būtų atliktas reikalinga panaudoti jungtį corpus callosum; veikla tarp dešiniosios ir kairiosios hemisferų optimuojama atliekant “X” tipo pratimus, pvz., šuoliukai sukryžiavus kojas.

Yra visuotinai žinoma ir iš patirties galiu patvirtinti, kad naujovės priimamos vangiai – dažniausiai jos traktuojamos kaip „nesąmonė“. Savo srities ekspertas žino, ko jis siekia, skirdamas tam tikrą pratimą. Man asmeniškai svarbu, kad sportininkai atliktų užduotis, nes rezultatas – pats geriausias įtikinėtojas. Neseniai teko vesti mentalinę treniruotę vaikų socializacijos centre. „Trys pratimai ir pamatysite, kaip skirsis jūsų krepšinio žaidimas!” – tokia buvo trumpa motyvacinė kalba. Apie pusė vaikų nepatikėjo ir išėjo, bet kita pusė tiesiog pabandė. Rezultatas pranoko net mano lūkesčius: atlikome žaidimą „chaosas“, kurio esmė esant trukdžiams įvykdyti suplanuotą veiklą – skirtas veiklos užtikrintumui; pratimą dėmesiui ir pusiausvyrai, kuomet reikia įsibėgėjus po trenerio komandos sustoti ant jo įvardintos kairės arba dešinės kojos (variacija be kamuolio ir su), kurio paskirtis – paaštrinti klausą komandoms bei paruošti smegenėles, kurios atsakingos už pusiausvyrą, lygsvaros laikymui; ir judėjimą per salę „dėžutėje“, kuomet vienas žaidėjas viduryje, kiti keturi aplink jį ir pagal išankstinį susitarimą varantis ir pasuojant kiekvienam iš „dėžutės“ narių kamuolį reikia nujudėti nuo vienos galinės linijos prie kitos, kurio esmė - komandos narių matymas/jautimas, tamprumas. Pratimus kartojome, kol gavosi apie 70-80% (formuojamas atkaklumas, pasitikėjimas savimi). Vietoj vangaus vaikštinėjimo, kurį lydėdavo „nenoriu“, „atsibodo“, „pavargau“, buvo veržlus, komandinis žaidimas su užsidegimu iki pat paskutinės užsiėmimo minutės.

Kava vs. audiovizualinė stimuliacija įtampos reguliavimui

 Kava įtampą didina. Tad sunkiai suvokiama, kad ji galėtų raminti, nebent ji – be kofeino. Rekomenduočiau smegenų bangų dažnį reguliuojančias priemones – audiovizualinę stimuliaciją. Šviesą ir garsą eksperimentinėje terapijoje pradėta naudoti 70-ųjų pradžioje. Mūsų smegenys dirba skirtingais dažniais. Pasikeitus būsenai – atsiradus nuovargiui, dominuojant emocijoms, įvykus kognityviniams pokyčiams, kinta ir smegenų aktyvumas. Jeigu atliekamas išorinis stimuliavimas tam tikro dažnio bangomis, turėtų, logiškai mąstant, kisti ir asmens, kuris gauna poveikį, smegenų dažnis. Šiandien dienai yra žinoma, kokiam dažniui esant žmogus geba optimaliai koncentruotis, miegoti, įsiminti, įsivaizduoti, vykdyti fizinę veiklą ir kt. Taigi turėtų pakakti skleisti tam tikro dažnio bangas, kad būtų pasiekiamas norimas efektas. Stimuliavimas dažniais įmanomas per akis ir ausis. Dėl akyse esamo ženkliai didesnio receptorių skaičiaus geresnis poveikis per vizualinę stimuliaciją. Tačiau naudojant du jutimų modalumus efektyvumas sustiprinamas. Taigi buvo sukurti specialūs akinukai-ausinės su šviesos ir skambesio (muzikos) efektais. Atlikti daugybiniai tyrimai vienareikšmiškai patvirtina audiovizualinės stimuliacijos poveikį. Šviesa ir muzika tiesiogiai susijusi su mūsų smegenų veikla. Jų funkcija svarbi savireguliacijos veikloje. Tinkamai subalansuota šviesa ir muzika aktyvuoja norimą smegenų dažnį, tuo pačiu keisdama mūsų aktyvacinį lygmenį.) Tačiau ją būtina išsibandyti, nes ne visiems ji patinka.

Aktyvuotis padeda greiti judesiai, šaltas vanduo ant veido, patapšnojimai per kūną, citrinos kvapas ar net amoniakas.

Psichologinis stabilumas: įgimta ar įgyta?

Tiek nervų sistema, tiek kognityvinės schemos nulemia psichologinį stabilumą. Reagavimas susiformuoja priklausomai nuo mūsų  išmokimo per patirtį, kuomet sudaromos už tam tikrą reagavimą atsakingos tarpneuroninės jungtys – taigi jei juntama, reaguojama, suvokiama tam tikrai – tai yra mūsų kognityvinių schemų pasekmė.

Talentas ir jaudulio slenkstis

Per vienas tarptautines varžybas stebėjau, kaip sutrikęs prieš startą blaškosi itin talentingas sportininkas, kaip dreba jo rankos, kaip nuolat kartoja sau, kad jis pralaimės. Buvau įspėta, kad čia – priešvaržybinė rutina, kad jei jis taip daro, tai bus tarp prizininkų. Kai iš tiesų jis liko be medalio, paklausiau, ar norėtų išmokti kitokio, efektyvaus nusiteikimo. Išmokome. Ir vėl esame tarp prizininkų. Paprastai talentingi sportininkai vėliau suklumpa ties įtampos barjeru, nes patiria mažai pralaimėjimų. Kol nepatiria didesnių nesėkmių, tol per daug ir įtampa nesukyla.

Psichologų deficitas komandinėms sporto šakoms?

Lietuvoje nėra profesionalaus supratimo apie psichologiją – ji suprantama kaip įtikinėjimų, „makaronų kabinimo“ mokslas, kurį kiekvienas iš mūsų esame geriau ar blogiau įvaldę. Tradicinis lietuvis save laiko išmanančiu tiek apie krepšinį, tiek apie psichologiją. Tai yra tas pats, kaip sakyti, kad kiekvienas iš mūsų nusimano apie kompiuterį. Dažniausiai tas išmanymas reiškia tik kompiuterinį raštingumą. Lygiai taip yra su krepšinio išmanymu ir psichologinėmis žiniomis.

Teigti, kad Lietuvoje iš esmės nėra tokių psichologų, kurie galėtų dirbti su komandomis, tai reiškia turėti išankstinę negatyvią nuostatą. Ji būdinga žmonėms, kurie ieško pateisinimų kažko nekeisti. Tradiciškai ji nuskamba tokiomis frazėmis: „niekas man nepadės/negali padėti“, „nieko nepakeisi“ ir pan. Norintis pasiekti maksimumo sportininkas sako, kad jis pasiryžęs daryti bet ką, kad tik išmoktų įvaldyti baimę, tvarkytis su įtampomis ir panašiai.

Individualių sporto šakų atletai įvardina savo problemas dažniausiai patys, komandinių sporto šakų atveju problemas išsako treneris, kitas skirtumas – komandos kohezija (sutelktumas), kuris būdingas tik komandinėms sporto šakoms. Visa kita – nesiskiria.

Vizualizacjos technika nusiraminimui?

Sporte ji vadinama ideomotorine treniruote. Ji naudojama ne tam, kad nusiramintume, o tam, kad aktyvuotume ar suformuotume naujus už tam tikrą veiklą atsakingus tarpneuroninius ryšius. Visų rungtynių „sužaisti“ galvoje neįmanoma – per daug nekontroliuojamų kintamųjų – tačiau įmanoma vaizduotėje „pasikartoti“ derinius, metimus, optimaliai „sužaisti“ individualiai keblias situacijas.

Žmogaus smegenys neskiria realiai atliekamo veiksmo nuo įsivaizduojamo, todėl aktyvuojamos ideomotorinės treniruotės metu tos pačios tarpneuroninės jungtys.

Rėkimas kaip motyvuojanti priemonė

Jei treneris rėkia, vadinasi, jis iš tavęs tikisi daugiau, tačiau tikrai ne visi taip iššifruoja šią žinutę – kur kas dažniau, ypač vaikai, supranta, kad jiems geriau to nedaryti, nes jie to nemoka. Na, o jautriesiems kuklučiams, žinoma, kad tinka kalbėjimas „avansu“, padrąsinimas, tikėjimo išreiškimas.

Filmas apie Antikos karius: Taip ar Ne K.Kemzūros pasirinkimui

Kodėl gi ne. Analogija kovai krepšinio aikštėje. Tik sportininkai turi identifikuotis su laimėtojais. Dar geriau – pažiūrėti rungtynių epizodus, kur mūsų varžovai pralaimi, ir epizodus, kur užfiksuoti mūsų į tikslą vedantys deriniai, gynyba, metimai. Tai reiškia „pasikartoti eilėraštį“.

Skaityti pilną interviu: http://www.delfi.lt/krepsinis/herojai/nuo-n-bunkes-delikatesu-iki-maldaknyges-keisciausi-krepsinio-raminamieji.d?id=70553858