Jūs tvirtai tikite tuo, kad tai, kaip gyvenate, ką veikiate, kaip matote pasaulį etc., yra Jūsų norų rezultatas. Pasitikrinkite!

Šiais laikais iš trenerio reikalaujama ne tik tradicinių, tiesiogiai su sporto šaka susijusių, bet ir mentalinių žinių. Pastarųjų deficitas ypač išryškėjo 9-ajame dešimtmetyje, kuomet treneriai sugebėdavo paruošti puikios fizinės formos sportininkus, išmokyti sudėtingiausių taktinių gudrybių, tačiau emocinis pasaulis (ypač baimės), savireguliacija, psichologinės traumų pasekmės kėlė nemažą rūpestį ir tuo pačiu susidomėjimą. Atsakymų į sau rūpimus klausimus treneriai ieškojo pirmiausia vieni iš kitų, skaitydami specifinę literatūrą, dalyvaudami seminaruose, kreipdamiesi į sporto psichologus / mentalinius trenerius.

Šiuo metu treneriai tebesidomi mentaliniu sportininkų subalansavimu, efektyvaus bendravimo užtikrinimu, traumomis, grupiniais procesais, bet didžiausias dėmesys skiriamas psichologinių ginklų kūrimui bei mokėjimui apsiginti nuo varžovų naudojamų psichologinių spąstų.

Pasidairykime po krepšinio aikštelę.

 

„Teisuolių“ komanda

Kamuolys keliskart išrieda už galinės linijos nuo vieno iš varžovų komandos narių rankos ar kojos. Dar nespėjus teisėjui parodyti, kuri komanda grąžins kamuolį į krepšinio aikštelę, varžovas pats parodo teisingą kryptį. Taip suformuojamas aplinkiniams (taip pat ir teisėjams!) įspūdis, kad tai – sąžininga komanda. Situacija kartojasi trečią kartą, varžovas, dar nespėjus įsikišti teisėjui, ir vėl rodo kryptį. Šįsyk betgi – ne teisingą, o naudingą savo komandai.. Dažniausiai tokiais atvejais teisėjas sudvejoja, žvilgterna į savo kolegą ir ... nusprendžia, kad kamuolį grąžins į aikštelę varžovai. Teisėjas paprasčiausiai suabejoja savo sprendimu – jis galvoja, kad gal nepastebėjo paskutinės akimirkos, komanda šiaip sąžininga, sprendimai ikišiol sutapdavo, tad galima jais pasikliauti, tuo labiau, kad žaidėjas buvo arčiau įvykio vietos. Tai – auros fenomenas, kuomet pagal vieną ar keletą požymių daroma apibendrinta išvada. Konkreti šio psichologinio triuko pasekmė – pasipiktinęs Jūsų komandos žaidėjas; jis tikrai žino, kad kamuolys išriedėjo ne nuo jo rankos. Tačiau šiuo atveju varžovai savo tikslą pasiekė – Jūsų sportininko pusiausvyra sugriauta. Jums, treneriui, tenka ją atstatyti. Dažniausiai pasirenkamas būdas – sodinimas „užsiplieskusiojo“ ant atsarginių žaidėjų suolelio, tačiau galima paruošti sportininką ir taip, kad jo emocinis reagavimas į patiriamas neteisybes būtų minimalus. Kita pamoka - galima ir patiems pabandyti tapti „teisuoliais“.

 

Raudoni marškinėliai

Mokslininkai ištyrė, kad sportininkai, kurie dėvi raudoną ar šios spalvos akcentus turinčią aprangą, statistiškai dažniau pasiekia pergales nei dėvintys kitokių spalvų aprangą. Atlikus dar vieną tyrimą paaiškėjo, kad raudona spalva blogina rezultatus. Mat, ir taip optimaliai aktyvuotam sportininkui pridedama nereikalingos energijos, kurios perteklius sąlygoja blogesnius rezultatus. Prigimtinė reakcija į raudoną spalvą yra kelianti organizme aliarmą. Mes greičiau išskiriame raudonos spalvos objektus iš aplinkos (beje, panašiai reaguojama į aitriai geltoną). Bet greta to mūsų organizme pagaminama daugiau veikimui reikalingo adrenalino, kuris tampa pražūtingas, jeigu sportininkas ir taip aktyvuotas. Išeitis - mokymas reaguoti į raudoną neutraliai. Taigi sportininkai, kurie dėvi raudoną ar jos akcentus turinčią aprangą yra pripratę prie jos, o varžovams ji gali tapti pražūtinga.

 

Trauma

Metimas pašokus. Kamuolys užtikrintai leidžiasi į krepšį. Labai reikalingi taškai. Tribūnos gaudžia. Sportininkas, besileisdamas kryptelna koją. Skausmo iškreiptas veidas. Mediko išvada - raiščių patempimas. Kokia priežastis? Juk tik išsiaiškinus traumos priežastis galima jų išvengti ateityje. Ilgą laiką buvo manoma, kad traumą sąlygojantis nusileidimas – atsitiktinumas. Dabar nustatyta, kad dažniausiai tai - pusiausvyros problema. Tačiau gali būti ir kita priežastis - pernelyg didelis įsitempimas. Tuomet kūnas praranda „minkšto“ nusileidimo galimybę. Tiek pusiausvyros, tiek raumenų įtampos lygį galima įvertinti ir ugdyti ar kontroliuoti.

 

Trauma – tradicinis psichologinių žinių sprendime reikalaujantis pavyzdys. Naujovė – psichologinių žinių panaudojimas spąstų kūrimui, į kuriuos patekę sportininkai bent jau trumpam prarastų aktyvumą, užtikrintumą. Sutrikimas paprastai sąlygoja padriką žaidimą, sumažėjęs aktyvumas dažniausiai susijęs su lėtesnėmis atakomis, atsakomybės prisiėmimo vengimu, o apie užtikrintumo praradimą byloja dvejonės ir įvairios klaidos. Šiuolaikinę psichologų intervenciją sporte reikia mokėti atpažinti, nes valdyti galima tai, ką gali atkoduoti, ko mechanizmą supranti. Tik tuomet galima numatyti efektyvius kontraveiksmus. Ši užduotis tenka treneriams, nes sportininkai, anot tyrimų, gali įvertinti ir numatyti tik tai, ką moka ir gali atlikti jie patys. Pagal save jie vertina kitus, numato varžovų veiksmus ir veikia patys. Jeigu panaudojama taktinė ar psichologinė naujovė, sportininkai negali nuo jos apsiginti – reikalingas trenerio įsikišimas. O už gero trenerio paprastai slypi sporto psichologas. Netiesiogine (straipsniai, knygos) arba tiesiogine (konsultacijos) forma. Dažnai komandoje dirbantis psichologas nesiafišuoja ir nėra afišuojamas. Jo pareiga – sukurti povandeninius rifus ir padėti įveikti kitų sukurtas psichologines kliūtis.

 

viskas, ką rasite šiame puslapyje, yra mano vertybių, nuostatų, įsitikinimų išraiška